Malda, mirtis, prisikėlimas

Meldžiuosi ir  malda prisimindama savo sielos kelionę dėkoju: 

kiekvienam žmogui, kurį sutikau savo gyvenime, 
visiems mokytojams, kurie mane mokė,
noriu padėkoti visoms patirtims, geroms ir blogoms, iš kurių susideda gyvenimas, 
ačiū kūnui už galimybę šokti, prisiglausti ir jausti,
savo širdžiai, kurioje tiek kartų jaučiau meilę ir ašaroms, kurios buvo išlietos, kai ją skaudėjo,  
už tai, kad dabar suprantu, jog gyvenimas yra tam, kad jį pilnai išgyvent,
ačiū už visas gyvenimo dovanas, 
už tai, kad esu tokia kokia esu dėka praeities,
už tai, kad nuolat gyvenimas rūpinosi manimi ir angelai visados buvo šalia - ačiū, nes dabar tai matau, 
ačiū už tėvus, per kuriuos atėjau į šį pasaulį, ačiū už jų besąlyginę meilę ir rūpestį, 
už visus jausmus, kai jaučiausi nemylima, atstumta ir nereikalinga, 
už akimirkas, kai norėjau atsisveikinti su pasauliu. Tai mane subrandino ir jų dėka galiu suprasti kitus, 
ačiū už visas akimirkas, kai galėjau apkabinti ir laikyti už rankos tą, kuris kenčia,  
už galimybę būti šalia, kai kitas verkia - dabar tai matau kaip gyvenimo žaismą ir būdą pabusti,
už stiprybę visais momentais, kai kentėdavau aš,
už viltį ir tikėjimą, 
ačiū už tai, kad dabar žinau, jog visi esame iš vieno, kad jaučiu, jog esu mylinti siela, 
už drąsą, kuri atėjo iš susidūrimo su vienatve, baime, mirtimi ir meile,
ačiū už tai, kad dabar galiu mėgautis vienatve, nes žinau, jog niekada nesu viena, 
ačiū už akimirkas, kai mylėjau ir už išmintį gautą per meilę, 
už visus draugus, kuriuos galėjau įkvėpti...


Padėjau rankas ant medžio kamieno ir atsirėmiau kakta. Pajutau didžiulį skausmą, einantį iš tavęs, Žeme. Atsiprašau visų vardu už tai, kad pamiršusios sielos apie savo prigimtį žmonių kūnuose Tave niokoja ir iškeičia begalinę gamtos tylą į asfaltą su 70 km/h greičiu skriejančius metalo gabalus. Ačiū, kad nepaisant chaoso ir greičio mes visada galime rasti prieglobstį pas Tave. Ačiū, kad nepaisant sielos ilgesio, matau begalinį visatos grožį ir dualumo tobulumą. Už viską dėkoju, kas yra aplink, už visus kelius, kokie tik bebūtų, kuriais pasirenkam gyventi. Ačiū už tai, kad Tu, Gamta, visada pati sugebi nuvesti mane pas save, kad galiu išgirsti tave per save ir save per tave.

Ačiū už patyrimą tylos ir ramybės, kuri smelkia visas gyvas būtybes kiaurai,
už mistines patirtis, kai susilieju su visa apimančia tyla ir meile.
Ačiū už dovaną, palydėti kitą žmogų į jo sielą,
už visus instrumentus ir dvasines praktikas, kurių dėka pažinau savo prigimtį.
Ačiū už tai, kad nebijau mirti, jei siela pasirengusi palikti šį kūną dabar. 
Klaupiuosi prieš save ir Dievą, priliečiu kakta Tave, Motina žeme, ir atsiduodu...